Esate parašęs keturias knygas apie karą, karo istoriją, jo žmones. Kada pradėjote domėtis karyba?
Dažnai juokauju, jog neišaugau iš to „šautuvėlių amžiaus“, kuris būdingas didesnei daliai tam tikro amžiaus berniukų. Mokykloje mane pravardžiavo „Savanoriu“, nes į kairę ir dešinę kalbėjau apie užgimstančią Lietuvos kariuomenę ir jos savanorius. Būdamas 12-okas juo tapau ir pats. Beveik šešeri metai šliaužiojant po Lietuvos poligonus ir susiraukus valant ginklą pasibaigus pratyboms (kiek perdedu, tačiau ginklo valymas tikrai nebuvo mėgstamiausias jaunuolių užsiėmimas). Vėliau sekė studijos aukštojoje mokykloje, kuomet visi kursiniai ir diplominis darbas, suprantama, buvo parengti iš karinės srities. Taip „atkeliavome“ iki vadinamo „5 dienų karo“ Sakartvele, 2014-ųjų Krymo bei Donbaso ir 2022-ųjų vasario 24-osios...
- Jūsų knygose gausu informacijos apie šiuolaikinius ginklus, stipriausias kariuomenes, karybos pagrindus. Kaip renkate informaciją knygoms, rašydamas apie istorinius įvykius, karines kampanijas?
Dar keletą dešimtmečių atgal pasiekti panašią informaciją galėjo būti problematiška, tačiau interneto amžiuje... suskaitmeninta begalė istorinių, karinių dokumentų, nuotraukų, biografijų ar tiesiog atsiminimų bei periodinės spaudos. Viskas priklauso nuo tavo žingeidumo, mokėjimo sisteminti bei analizuoti informaciją.
Suprantama, šalia visagalio interneto suteikiamų galimybių būtina bendrauti su šauliais, kariškiais, kartais – paklausti jų techninio specifinio patarimo. Lankausi kariuomenės pratybose, Krašto apsaugos ministerijoje, kituose struktūriniuose padaliniuose ir viską, ką išgirstu, pamatau, sužinau, dėlioju į smegenų kerteles – iš viso to retkarčiais gimsta įžvalgos, leidžiančios vertinti ne tik karinės istorijos, tačiau ir dabarties karuose vykstančius procesus.
- Skaitytojus jūsų knygos žavi ne tik dėl informatyvumo, bet ir dėl lengvo pasakojimo stiliaus, humoro jausmo. Kiek to humoro iš tiesų yra kare? Kiek jis reikalingas?
Humoras yra tokia pati žmogaus emocija kaip baimė, liūdesys ar netekties kančia. Dažnu atveju, humoras kare – gynybinė reakcija į aplinkui vykstantį baisumą. Mano knygose humoro tikrai rasite – iš karo įvykių aprašymo nesistengiu daryti linksmybių, tačiau aplinkybių sutapimai, atskirų asmenų elgesys dažnai verčia šypsotis. Net jeigu tuo pat metu gerklę spaudžia liūdesio ir aplinkybių tragizmo gniutulas.
Tikriausiai visi matėme šokančius ar apkase dainuojančius ukrainiečius – tikiu, visai ne dėl to, kad jiems būtų linksma dėl jų niokojamos žemės ir žūstančių tautiečių. Tiesiog, sveikas humoras kartais padeda bent iš dalies atsipalaiduoti, išlaikyti šaltą protą, t.y. jis tiesiog padeda kariauti ir išgyventi.
- Su kokiais iššūkiais susiduriate rašydamas apie karą, apie tai, kaip tai paveikia individus, visuomenes? Kaip išlaikyti balansą, norint įtaigiai papasakoti istoriją, bet nenukrypti nuo istorinių faktų?
Rinkdamas informaciją, ją analizuodamas, kartais atrandu diametraliai priešingų, vienas kitam prieštaraujančių faktų. Pirminė reakcija – viską tikrinti dar kartą ir dar kartą, nors retkarčiais padeda tiek karybos pagrindų išmanymas, tiek diplomuoto istoriko įžvalgos, padedančios atsijoti asmeninėmis emocijomis ir simpatijomis/antipatijomis paremtus šaltinius. Gana dažnas atvejis – įvykio aprašymas itin skiriasi, priklausomai nuo kilmės šalies. Paprasčiausias, gana primityvus pavyzdys – II-ojo Pasaulinio karo vertinimas iš Vakarų sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos ar dabartinės Rusijos pusės.
Reikėtų atmesti ir beribį pasitikėjimą oficialiais dokumentais – jie taip pat gali būti netikslūs, o esamų ar atsargos kariškių įžvalgos, vėlgi, nėra tiesos ir objektyvumo garantas.
Rašydamas knygas, leidžiu sau vieną kitą gražų literatūrinį išsireiškimą ar nuosavą požiūrio kampą į aprašomą nutikimą, visą istorinę epochą, konkrečių asmenų poelgius, visgi, dažniausiai palieku pačiam skaitytojui dėliotis emocinius ir vertybinius akcentus.
- Koks istorinis faktas arba istorija jums pačiam buvo netikėčiausia, įdomiausia, renkant medžiagą savo knygoms?
Esu studijavęs psichologiją, metus laiko ši profesija net buvo mano „duondavys“, tačiau manęs nepaliauja stebinti, džiuginti (kartais - baisinti) atrastų „karo žmonių“ istorijų gilumas, netikėti likimo vingiai, tragiškos arba atvirkščiai – laimingos jų gyvenimų atomazgos. Karas – pastovus žmonijos palydovas, kuris aktyvina visiškai ribines asmenybės būsenas. Tiek kilnias, drąsias, tiek visiškai gyvuliškas ir niekšingas.
Asmeniškai man labiausiai paveikios istorijos, kuriose dalyvauja vaikai. Subrendę žmonės dalinai gali rinktis savo likimą ir sprendimus kare, vaikai tuo tarpu – ne. Tai kartais sukrečia.
- Rašote, kad "Istorija yra gyvenimo mokytoja". Kaip jums atrodo, ko reikia, kad imtume iš jos mokytis? Ar daug paralelių matote tarp ankstesnių ir dabar vykstančių karų?
Deja, mes niekados „galutinai“ nesuvoksime istorijos pamokų. Iš esmės todėl, kad ne istorija mistiškai kartojasi – žmonės lieka tokie patys, o jie tą istoriją ir kuria. Tobulėja technologijos, kurios dažnai reiškia tik tiek, jog „dabar galime žudyti sparčiau, efektyviau, didesniais kiekiais“, keičiasi vertybinės kategorijos – visiškai „nemadinga“ stebėti nuteistojo giljotinavimą miesto aikštėje, tačiau dažną apima džiugesys stebint iš drono filmuotus vaizdus, kur priešo kareivis sudraskomas granatos. Mes nesikeičiame, todėl karai – buvo, yra ir bus. Kažkuria prasme – kiekvienas panašus į ankstesnius.
- Kaip manote, kas yra jūsų knygų skaitytojai? Kokiems skaitytojams rekomenduotumėte savo knygas?
Retkarčiais, knygų pristatymuose, susitikimuose su skaitytojais juokauju – „mano knygos skirtos 14-os – 94-erių metų amžiaus skaitytojų segmentui“. Išties, ne amžius, lytis, išskirtiniai pomėgiai identifikuoja skaitytoją. Mano knygas skaito žingeidūs žmonės, kurie nori žinoti ir suvokti, kas nutiko praeityje, kas vyksta dabar ir kaip vertinti netolimą ateitį.
Sprendžiant pagal skaitytojų atsiliepimus – kol kas man pavyksta rasti tuos smalsuolius, tad sustoti tikrai nesiruošiu.
- Knygoje "Karo žmonės" paskutiniame skyriuje "Karas. Kaip išgyventi civiliui" pateikiate praktiškų patarimų. Kaip jums atrodo, ko reikia, kad išlaikytume šaltą protą, nepasiduotume panikai, tačiau jaustumėmės informuoti ir pasiruošę?
Kelią nueina einantis, taip kadais pasakė Konfucijus, tad norint būti pasiruošusiam, reikia tiesiog... ruoštis.
Žmonės dažnai būna maksimalistai – aš „per senas“, „per daug užimtas“, „netinkamos fizinės būklės“ – „kariauti“, „laikyti šautuvą“ ir t.t., ir pan. Tokiems atsakau – būkite smalsūs, suvokite pagrindinius karybos principus, tuomet tiesiog žinosite, kada kristi ant žemės išgirdus artilerijos šūvį, suvoksite kur slėptis, kaip atpažinti saviškį ir priešą, pažinsite pagrindinius kariuomenės veikimo principus kare ir dar tūkstantį kitų dalykų, kuriems nereikia „tinkamos fizinės būklės“ – tai žinodami jūs tiesiog liksite gyvi. Jūs ir jūsų artimieji.
Ačiū už pokalbį!
Ta proga Giedriaus Petkevičiaus knygos su 20 proc. nuolaida čia.
Nuolaida galioja iki balandžio 30 d.
Komentarai (-ų) (0)