Ar visada mylėjai knygas? Ar meilė literatūrai formavosi dar vaikystės namuose?
Ta meilė skirtingais gyvenimo etapais buvo banguojanti, bet galvoje visada sukdavosi siužetai, istorijos, veikėjai, net jei daugelis tiesiog praplaukdavo ir niekada nebuvo užrašyti. Gerai prisimenu, kad vos pramokusi rašyti nusprendžiau, jog nėra čia ko gaišti ir metas pradėti savo pirmą knygą. Nesu tikra, iš kur ta meilė atsirado. Gal įtakos galėjo turėti mano močiutė, vaikystėje per visas mokinių atostogas kartu keliaudavau į darbą Ąžuolyno bibliotekoje. Vos tik patekdavau į knygų saugyklą, apimdavo toks paslaptingas nerealumo pojūtis, turbūt tada ir pati, dar visai maža, suvokiau, kaip nuostabu turėtų būti sukurti ir užrašyti istoriją. Kiek laisvės tame slypi, nes gali rašyti, sugalvoti praktiškai bet ką. Tačiau vėliau ši svajonė gana ilgam nusėdo.
Kaip gimė idėja parašyti knygą? O gal istorija pati pasiprašė būti užrašyta?
Galima pasakyti būtent taip – pasiprašė būti užrašyta. Gal nuskambės kiek banaliai, tačiau pirmiausiai susapnavau labai trumpą to pasaulio fragmentą. Prabudusi pradėjau savotišką minties eksperimentą, mąsčiau, kaip turėtų atrodyti valstybė, kurioje tai vyktų, kokiais argumentais tai būtų teisinama. Iš tiesų tai nebuvo nieko naujo, nes dažnai sapnuoju ryškius sapnus, kuriuos vėliau apmąstau, bet būtent tą kartą fantazija tiesiog eksponentiškai plėtėsi: santvarka, veikėjai, siužetas, pagrindinės dilemos. Tos pačios dienos pabaigoje jau turėjau savo galvoje visą trilogijos karkasą. Ir tada tikrai pajaučiau, kad ši istorija reikalauja būti užrašyta.
Kaip pasirinkai žanrą, temą?
Sąmoningai nesirinkau, galima sakyti, kad mano fantazija tiesiog labiausiai krypsta į tą pusę. Visada patiko mąstyti ir skaityti apie pasaulius, kurie yra artimi mūsų realybei, tačiau iškreipti ideologijos, propagandos, perdėto noro išspręsti žmogų tarsi jis būtų paprasta lygtis. Todėl taip mėgstu distopijos žanrą. Ir tikiu, jog reikia rašyti tai, kas asmeniškai traukia, ką pats skaitytum ir ko pats pasigendi lentynose. Temos, kaip ir žanro, nesirinkau. Tiesiog pajaučiau, kad tas galvoje užgimęs Materos pasaulis yra erdvė, kurioje galima plėtoti man įdomiausius tropus ir klausimus. Be abejo, moterų teisės man visada buvo įdomi tema, todėl labai artimi tokie kūriniai kaip „Tarnaitės pasakojimas“, „Skaistybės metai“, „Moterų pokalbiai“, tačiau mano trilogijoje tai visada buvo tik pirmas sluoksnis. Matera šioje istorijoje yra jėga, tam tikra prasme trečias veikėjas, bet siužetas vystosi aplink bendražmogiškus, suvaržymams nepavaldžius poreikius.
Kokia Tavo patirtis rašant knygą? Kas tame ir kituose knygos gimimo etapuose buvo sunkiausia? Kas labiausiai džiugino?
Gana dažnai sulaukiu klausimo apie tai, kas buvo sunkiausia, ir visada prie jo stabteliu. Pradedu apmąstyti visą savo kūrybos procesą ir nuoširdžiai sau pačiai atsakyti: „o kas tikrai buvo sunkiausia?“. Kartais atrodo, kad net sunkumais negali pavadinti to, ką tiesiog darai savo laisvu metu ir iš visos širdies, nors taip pat negaliu sakyti, kad knygos rašymas yra lengvas pasivaikščiojimas. Turbūt sunkiausi buvo paskutiniai etapai, leidybos procesas ir supratimas, kad pagaliau reikia priimti galutinius sprendimus bei paleisti. Knygos rašymas tarsi ilga kelionė įkalnėn, kurios pabaigoje dar turi peršokti didžiausią griovį ir pagaliau ryžtis leidybai.
O kas buvo džiugiausia? Turbūt tas pojūtis, kai visos detalės sulimpa į visumą. Kūrinyje daug detalių, bet nėra nieko, kas neperėjo mano pačios gana griežto filtro, ir, jei tai liko galutiniame variante, vadinasi, man atrodo, jog tai buvo svarbu ir praturtinto Materos bei visos istorijos paveikslą.
Koks jausmas belaukiant pirmosios knygos pasirodymo?
Tiesą sakant, turbūt sudėtingiausias klausimas, nes dar ir pačiai reikia išsigryninti, kokie jausmai šiuo metu manyje vyrauja, ar daugiau džiaugsmo, to vidinio išsipildymo, ar nerimo. Jei reikėtų palyginti šią būseną, turbūt taikliausia būtų pasakyti, kad ji primena įsimylėjimą – širdis vis kunkuliuoja, bet tolygiai kirba ir nerimas, vis mąstai: „o kas dabar bus?“. Yra ir melancholijos elementas, nes tam tikra prasme knygos išleidimas autoriui yra lyg kelionės pabaiga.
Gal jau yra idėja ir kitai knygai?
Yra. Tiesą sakant, neseniai patyriau panašų vaizduotės šturmą, kai turėjau tuoj pat užsirašyti mintis galbūt naujos knygos apmatams. Bet žinau, kad kol kas turiu tvardyti vaizduotę ir nesiblaškyti, nes reikia pabaigti kitų Materos trilogijos dalių leidybos procesą. Nors visos trys dalys jau parašytos, dar yra ką gludinti ir peržvelgti. Pirma knyga, bet jau jaučiu ir žinau, kad esu iš tų autorių, kurie vis nori gludinti, apgalvoti kiekvieną detalę, tad greičiausiai nenurimsiu, kol visos dalys nepasieks spaustuvės. Bus matyti, kaip pasibaigs su tomis naujos knygos idėjomis, joms dar teks palaukti.
Ką dabar skaitai savo malonumui?
Šiuo metu skaitau Miriam Toews „Moterų pokalbiai“. Iš tiesų malonumą atrandu įvairovėje, mano namų lentynose daug skirtingo sudėtingumo, intensyvumo, tematikos knygų. Bet pagrindinis mano skaitymo variklis yra smalsumas. Rankos pirmiausiai tiesiasi į knygas, kurios žadina smalsumą.
Kokie Tavo pačios skaitymo įpročiai?
Kaip ir kūryboje, taip ir skaityme nemėgstu skubėjimo. Pastebėjau, kad mano skaitymo tempas praktiškai nekoreliuoja su tuo, kiek man patinka kūrinys. Galiu labai greitai perskaityti ne itin patinkančią knygą, ir labai lėtai, taupydama skaityti tai, kas teikia didžiausią malonumą. Jei knyga patinka, galiu ne vieną kartą perskaityti tą patį puslapį, dažnai sustoju ir apmąstau. Galima sakyti, esu lėtojo skaitymo šalininkė. Nelabai kreipiu dėmesį į tai, kiek perskaitysiu, svarbiausia, kad po ranka visada būtų ką skaityti. Manau, kad tas poreikis labai susijęs su skaitmeniniu nuovargiu. Su metais vis labiau reikia kažko, į ką gali sutelkti dėmesį ir atsiriboti nuo informacijos pertekliaus ekranuose.
Kokią knygą rekomenduotum mūsų sekėjams?
Skaitytojams, kurie yra atviri mokslinės fantastikos žanrui, galiu nepailsdama rekomenduoti Liu Cixin trilogiją. Tai vienas tų kūrinių, kurį perskaičius apima liūdesys, nes tikrai nežinau, ar kada nors dar skaitysiu geresnes mokslinės fantastikos knygas. O norintiems pažvelgti į tai, kiek brutaliai gali būti perbraižytos moralės ribos, mėgstu rekomenduoti Agustinos Bazterricos „Mes, gyvuliai“.
Komentarai (-ų) (0)