Prakeiktos žudikės

Dabar nebėra laiko nuobodžiauti, laimė kažkurioje žemės vietoje prasmego, liko tik nuostaba. „Prakeiktos žudikės“ („Lalo Kuros priešistorė“)

Maištas, literatūra ir kelionės – šios temos, ryškios visoje Čilės rašytojo Roberto Bolaño kūryboje, plėtojamos ir novelių rinkinyje „Prakeiktos žudikės“. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingų žmonių – tokiu R. Bolaño laikė ir save – kasdienybę staiga persmelkia nuotykio, to, kas neįprasta ir kas išlaisvina, nuojauta. R. Bolaño rašo apie rutinišką buvimą ir sukyla prieš jį, vaizduodamas jaunus, jautrius veikėjus, norinčius stipriai patirti gyvenimą. Autorius ir šioje knygoje išlieka profesionalus melagis – novelės pilnos rašytojų – ir tikrų, ir išgalvotų – biografijų detalių, kurios veda vaizduotę tolyn už tekstų.

„Prakeiktos žudikės“ (Putas asesinas, 2001) – pirmas R. Bolaño novelių rinkinys, pasirodantis lietuviškai, ir paskutinis, ispaniškai išleistas autoriui esant gyvam. Šiuose trylikoje apsakymų, parašytų gerai atpažįstamu rašytojo stiliumi, susipina humoras ir neviltis, lyrizmas ir autobiografiškumas. Drauge matyti, kaip rašytojas, atiduodamas duoklę meistrams, žengia tolyn nuo tradicijos.

Roberto Bolaño (1953–2003) – iš Čilės kilęs rašytojas, svarbiausias Pietų Amerikos autorius XX ir XXI a. sankirtoje, pelnęs prestižines Rómulo Gallegoso premiją ir Nacionalinį knygų kritikų rato apdovanojimą. Karjerą pradėjo kaip poetas, bet proza – ypač romanas „Pašėlę detektyvai“ (1998, liet. 2013) – jį išgarsino tarp ispanų kalba rašančių autorių. Pasirodžius po mirties išleisto romano „2666“ (2004, liet. 2020) vertimui į anglų kalbą (2009), autorius išgarsėjo visame pasaulyje.

R. Bolaño – rašytojas, nuolatos ieškojęs naujų formų, unikalios literatūrinės kalbos. Siekdamas oponuoti didiesiems Lotynų Amerikos magiškojo realizmo meistrams Gabrieliui Garcíai Márquezui, Mario Vargasui Llosai, Carlosui Fuentesui ir lyrinei tradicijai (ypač nemėgęs Pablo Nerudos), R. Bolaño pamažu ardo jų suformuotą literatūros kanoną, fragmentuodamas tekstą, žaisdamas įvairiais stiliais: nuo realizmo iki psichedelikos ir siurrealizmo. Iš siurrealistų perimtą rašymo techniką R. Bolaño dažnai naudojo kaip viena pagrindinių savo kūrybos strategijų. Rašytojas sukūrė savitą buvusių stilių mišinį, kurį vadino infrarealizmu.

Autorius naratyvą kuria tarsi nedėdamas didelių pastangų segmentus sujungti į įprastą tradicinę formą, o skaitytojas turi pats atrasti prasmę aktyviai dalyvaudamas teksto žaidimuose. Riba tarp rašytojo gyvenimo ir tekstų R. Bolaño kūryboje išsitrynusi, esama daug nuorodų į jo paties biografijos faktus. Šio autoriaus proza – vienas iš asmeniškiausių kūrybos pavyzdžių ispanakalbėje literatūroje, tai ypač ryšku novelėse.

„Jis buvo eksperimentuojantis autorius, išradęs naujų formų, prabilęs nepriklausomu ir labai kritišku balsu.“ – Mario Vargas Llosa, Nobelio literatūros premijos laureatas