Elizabeta Kostelo – gerbiama ir pripažinta rašytoja. Įkopusi į septintą dešimtį, ji keliauja po platųjį pasaulį ir skaito pranešimus įvairiomis temomis: ar šiais laikais įmanomas realistinis pasakojimas, ar literatūra, vaizduodama blogį pačiais baisiausiais pavidalais, pasiekia deklaruojamą kilnų tikslą, kokią atsakomybę už savo idėjas turi prisiimti rašytojas... Romane skausmingai gvildenamos personažų erotinės patirtys, ginčijamasi su praeities autoriais ir kartu tai yra pasakojimas apie konkrečią moterį. Dar būdama jauna, Elizabeta parašė garsųjį romaną „Namas Eklzo gatvėje“ ir dabar yra priversta stoti akistaton su savo šlovės burbulu, kuris sprogsta kaskart, jai užlipus į tribūną. Elizabeta supranta, kad kai kurie jos įsitikinimai pakito, todėl galiausiai klausia savęs, kas yra šitas mano aš, jei mes visi keičiamės kiekvieną dieną, kartu išlikdami tokie patys?
Kūrinyje taip pat klausiama, ką reiškia gyventi garsios motinos šešėlyje. Elizabetos sūnaus vaikystė paženklinta nereikalingumo ženklu, bet vėliau nuoskaudą pakeičia motinos talento pripažinimas ir skausmingas supratimas, kad ji sensta. Elizabeta visiškai nutolusi nuo savo sesers Blanšos, katalikų vienuolės, dirbančios ligoninėje Afrikoje. Seserų susitikimas leidžia pasvarstyti, ar humanitarika padeda žmogui suvokti savo buvimo žemėje prasmę. Tai filosofinis kūrinys, kuriame beletristine forma keliami patys opiausi dabarties klausimai.
John Maxwell Coetzee (g. 1940), iš Pietų Afrikos kilęs, Australijoje gyvenantis vienas žinomiausių šiuolaikinių rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatas, du kartus pelnęs „Man Booker“ premiją. 2003 m. romanas „Elizabeta Kostelo“ taip pat buvo patekęs į sąrašą šiam prestižiniam apdovanojimui laimėti.
